traveling the world: 9 days in Morocco

Labas! Pagaliau, praėjus kone mėnesiui kai grįžau iš Maroko, prisiruošiau prisėsti ir parašyti ilgesnį įrašą apie kelionę su daug daug nuotraukų. 🙂

Turbūt žinai tą jausmą, kai labai labai nori aplankyti tam tikrą šalį, ir, rodos, galvoji apie ją dieną naktį, skaitai knygas, žiūrinėji nuotraukas, kol vieną dieną supranti – viskas, perku bilietus! Taip man atsitiko su spalvinguoju Maroku, į kurį norėjau nukeliauti nuo tada, kai prieš 7 metus dovanų gavau mėlyną kalendorių, kurio puslapiuose puikavosi žavusis Šefšaueno miestelis. Planavome į Maroką keliauti kartu su drauge, tačiau išsigandę artimi bičiuliai pasakė – vienos jūs tikrai nevažiuosit, susiraskit vaikinų, kurie vyktų kartu. Mėgstu sakyti, kad geriausi dalykai gyvenime nutinka netikėtai, tad atsitiktinumo dėka prie kelionės prisijungė trys vyrai, o kiek pasidėliojus maršrutą, po kelių savaičių elektroniniuose paštuose tupėjo skrydžių bilietai maršrutu Vilnius – Milanas – Marakešas – Fesas – Londonas – Vilnius. Kodėl skiriasi miestas į kurį atskridome ir iš kurio išskridom? Ogi todėl, kad kelionės metu nuvažiavom apie 1300 kilometrų! Bet apie viską nuo pradžių. 🙂

Pažinties su Maroku pradžiai pasirinkom turistų mėgiamą Marakešą, apie kurį teko girdėti pačių įvairiausių nuomonių. Neslėpsiu, dauguma jų tikrai nebuvo pozityvios, nes daugelis kaip užsukti kartojo, kad mus apiplėš, apgaus, nuvils ir taip toliau. Nežinau, ar mums pasisekė, ar mes kiek mažiau tikėjomės ir į viską žiūrėjom paprasčiau, tačiau nieko panašaus neatsitiko, o Marakešas man tikrai patiko. Taip, ten yra milijonai žmonių ir turistų. Taip, motorolerių, zujančių siauriausiose miesto gatvėse išmetamųjų dujų kvapas yra toks, kad darosi bloga. Taip, pagrindinėje miesto aikštėje esantys „gyvačių kerėtojai“ bandys tau ant kaklo uždėti tikrą gyvatę, o jiems pasisekus – pareikalaus nemažai pinigų už jos nuėmimą. Tačiau be visų šių dalykų Marakešas nebūtų toks žavus. Kur tik besisuktum, tave lydi spalvos, kvapai, kontrastai, šypsenos, skurdas ir prabanga. Marakeše praleidom dvi naktis ir išbandėm praktiškai viską, ką vėliau bandėm ir kituose miestuose: gyvenimą nerealiam spalvotam riade su terasa ant stogo, gatvės maistą, kuris yra toks skanus, kad net pamiršti kokiomis antisanitarinėmis sąlygomis jis yra gaminamas, derybas turguje, šviežiai spaustas apelsinų sultis už 0,40 europietiškų centų (40 DH) ir net važiavimą taksi iki kito miesto. Turistinės vietos, kurias tikrai verta aplankyti – Jardin Majorelle arba Yves Saint Laurent sodas, Ben Youssef Madrasa ir pagrindinė Marakešo aikštė Jemaa el–Fnaa (ypatingai vakare). O daugiau – pasiklysk, vaikščiok bet kur, užsuk į netikėčiausias vietas, nes jose rasi tai, ko nepamatysi niekur kitur.

Prieš tai paminėtas taksi tikrai nebuvo atsitiktinumas, nes visą Maroką praktiškai pervažiavome taksi. Taip, tikrai galima važiuoti autobusu ir mokėti mažiau, tačiau tik atvykę supratom, kad suplanavom pamatyti daug daugiau nei fiziškai įmanoma. Todėl norėdami pamatyti kiek galima daugiau, rinkomės transportą, kuris vietoj 8 valandų kaip autobusas, važiuoja kokias 3. Neapsirik, taksi Maroke kainuoja tikrai ne tiek, kiek Lietuvoje. Už 200 km kelionę galima sumokėti 50 eurų, kas padalinus iš 5 atrodo pigiau grybo. Žinoma, visada reikia derėtis iki neįmanomo.

Antra mūsų stotelė buvo visų baisiausiai išgirta Esavera (Essaouira). Kodėl sakau visų išgirta? Nes daugybė skirtingų žmonių man postringavo kaip čia faina, koks geras vaibas, vandenynas, kaitavimas, atsipalaidavę žmonės ir visa kita. Neneigsiu, miestas tikrai gražus, tačiau vykome čia ne buriuoti, todėl 2 mieste praleistų dienų mums pasirodė kiek per daug. Tačiau apsigyvenome nenusakomo grožio riade, su nerealia terasa ir skaniais pusryčiais, todėl tai viską atpirko su kaupu. Būdami Esaveroje keliavome į kupranugarių žygį, važinėjomės keturračiais per dykumas ir klaidžiojom siauromis medinos gatvėmis, kurias iš kelių pusių skalauja Atlanto vandenynas. Tad jei ketini plaukioti banglente ar kaituoti – tau tikrai čia patiks. Bet jei nori pamatyti kuo daugiau ir keliauti į kitą miestą, 1 dienos čia pilnai užtenka.

Esavera buvo paskutinė stotelė, iki kurios buvom susiplanavę maršrutą. Žinojom, kad mūsų galutinis tikslas yra Fesas, todėl įvertinę, kad mūsų laukia labai tolima kelionė, nusprendėm naktį praleisti Kasablankoje. Buvau girdėjusi, kad tiek Kasablanka, tiek Rabatas yra didžiuliai pramoniniai miestai, kuriuose jokių marokietiškų stebuklų aprašytų Tahir Shah knygoje „Kalifo rūmai“, čia tikrai nerasiu. Pasakysiu labai paprastai ir atvirai – Kasablanka yra vienas baisiausių mano iki šiol aplankytų miestų. Ne todėl, kad jis visas būtų negražus, bet todėl kad tokių kontrastų nesu mačiusi niekur pasaulyje. Vienintelis dalykas, kurį išties verta pamatyti Kasablankoje, yra nuostabaus grožio Hassan II mečetė, prie kurios stovėdamas jautiesi tarsi būtum pakliuvęs į kitą pasaulį. Nuostabi architektūra, ramybė ir ją apgaubiantis ryškus saulėlydis buvo gražiausi Kasablankoje matyti dalykai. Visa likusi Kasablanka yra triukšminga, purvina, vietose skurdi, vietose – itin prabangi. Žmonės čia nedraugiški ir nemalonūs, purvas ir smarvė pasiveja tave iš už kiekvieno kampo, o grįžus į viešbutį norisi kitą rytą mauti kuo toliau. Taip mes ir padarėme. Pati sau pasakiau, kad niekada gyvenime negrįžčiau į Kasablanką, bet rekomenduočiau ją aplankyti kiekvienam keliaujančiam. Dėl bendro suvokimo, kad pasaulyje būna IR TAIP.

Kitą rytą sėdome į gana modernų ir tvarkingą traukinį ir patraukėme iki Meknes miestelio, įsikūrusio už 50 km nuo Feso. Jame atsidūrėme visai netyčia, kai airbnb būstą užsibookinom ne tame mieste kur norėjom. Tačiau galų gale viskas išėjo į gera, nes iš jo buvo daug patogiau nuvažiuoti iki išsvajotojo Šefšaueno. Net nemoku papasakoti, koks nuostabus yra šis miestelis! Taip, į jį patekti tikrai nėra lengva, nes 200 kilometrų reikia 3,5 valandos važiuoti vingiuotais keliukais. Tačiau vaizdas atperka bet kokius vargus. Taip, jis iš tiesų visas mėlynas. Gatvės, namai, parduotuvės, fontanai, laiptai, kiemai – viskas! Bevaikštant siauromis gatvėmis jautiesi tarsi būtum atsidūręs kažkokioje pasakoje… 🙂 Net ir žmonės čia labai malonūs ir draugiški, vaikai gražūs ir neįkyrūs, pardavėjai malonūs, maistas kavinėse labai skanus ir nebrangus. Tiesa, turistų čia tikrai labai daug, bet tikrai nesijausi taip, kaip Marakeše. Miestelis gana europietiškas, jaukus ir ramus. Ech, sekundę net pagalvojau, kad norėčiau kurį laiką čia pagyventi. 🙂 Tad jei dvejoji, ar verta keliauti į Šefšaueną, pasakysiu, kad jei jo tavo planuose nėra, būtinai turi atsirasti. Be abejonės, tai labiausiai man Maroke patikusi vieta!

Paskutinė mūsų stotelė buvo senasis Feso miestas. Keli žmonės man sakė – pasinaudokit vietinio gido paslaugomis, nes miestas labai klaidus. Netikėjau jais tol, kol pačią pirmą minutę sukdama ratus vienodomis gatvėmis nepasiklydau. Miesto medinoje yra kone 10 000 gatvelių, o dauguma jų – akligatviai. Ieškodami išėjimo iš medinos visai netyčia susipažinome su vietiniu gidu, kuris kitą dieną mus pavedžiojo po miestą ir parodė įdomiausias vietas. Tiesa, jis, kaip ir kiti gidai daugelyje šalių, mus vedžiojo po tokias vietas, kur mums ką nors nusipirkus gautų tam tikrą procentą, tačiau reikia suprasti, kad nieko pirkti tu neprivalai. O pačios vietos buvo gana įdomios ir tokios, kurias surasti pačiam būtų sunku. Viena įspūdingiausių vietų – valstybės įrengtos kilimų audimo dirbtuvės, kur merginos viską audžia rankomis. Tik pamatęs užkulisius supranti, kodėl tie kilimai yra žvėriškai brangūs. Kitas dalykas, kurį verta žinoti apie Fesą – visi suvenyrai čia daug pigesni nei, pavyzdžiui, Marakeše. Kadangi tai buvo mūsų paskutinė stotelė, pusdienį skyrėm būtent suvenyrų ir lauktuvių pirkimui.

Vienintelis dalykas, kurio nepavyko pažymėti varnele, buvo kelionė į dykumą. Metų metus svajojau apie nakvynę po žvaigždėmis ir saulės pasitikimą Saharoje, tačiau tam pritrūko papildomų dviejų dienų. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – po truputį žiūrinėjam, kada galėtume grįžti atgal!

Ką dar vertėtų žinoti prieš kelionę į Maroką?

  • Maroko dirhamas (DH) yra uždara valiuta. Tai reiškia, kad jos negausi niekur kitur, tik Maroke. Pinigus rekomenduoju keisti ne oro uoste, o miestuose esančiose keityklose. Kursas tikrai geras.
  • Derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis. Žinoma, ten, kur meniu turi fiksuotas kainas, to nepadarysi, bet kas liečia taksi, turgų ir kitas paslaugas – derėkis iki numirimo. Turėk omenyje, kad 200 eur per mėnesį yra labai geras marokiečio atlyginimas, tad pasakytą kainą skelk bent jau per pusę.
  • Daugumoje miestų taksi veža ne daugiau 3 keleivių. Tad jei keliauji su didele grupe, rinkis 2 taksi automobilius arba vieną didelį, vadinamą grand taxi. Paprasti taksi automobiliai yra vadinami petit taxi.
  • Nakvynėms siūlau rinktis ne viešbučius, o marokietiškus riadus. Taip gyventi daug smagiau, įdomiau, o susipažinęs su savininkais, gali išgirsti daugybę įdomių istorijų bei gauti rekomendacijų. Kartais gali apsigyventi taip, kaip tau nepasiūlys nei vienas viešbutis. Pavyzdžiui Feso mieste dvi naktis praleidome rūmuose, kurie priklausė Maroko ministrui pirmininkui. 14 metų jis buvo pirmas žmogus po Karaliaus ir joks sprendimas nebuvo priimamas be jo sutikimo. Juk ne kiekvieną dieną taip pagyvensi, ar ne?:)
  • Iš esmės marokiečiai yra geri ir draugiški žmonės, tačiau nereikia jiems nusileisti. Jie gali prašyti pinigų už palydėjimą iki tau reikiamos vietos, už rekomendacijas, už bet kokią pagalbą ar tiesiog už nieką. Turi nekreipti dėmesio, nusisukti ir nueiti.
  • Siūlau išmėginti tiek kavines, tiek gatvės maistą. Tik reiktų turėti omenyje, kad vakarienė kavinėje kainuos panašiai kaip Vilniuje. Susimokėsi ne tik už gerą maistą, bet ir už aptarnavimą, bei jausmą, kad „va čia tai tikrai neapsinuodysi“. Tačiau nereikėtų bijoti vietinių užkandinių. Dažniausiai maistas ten būna paruošiamas su tokia didele meile, kad net pamiršti purvinas rankas ir ne itin švarius indus.
  • Maistas Maroke yra gana keistas ir vietomis – ne itin skanus. Važiuodama kažkodėl labai tikėjausi kažko panašaus į libanietišką virtuvę, tačiau jokių humusų, falafelių, taboule, fattoush salotų ar kafta sumuštinių čia neradau. Tradicinės Maroko salotos yra svogūnas ir pomidoras, patiekalai – tajine, troškiniai gaminami iš daržovių ir mėsos, harira sriuba (nereali!), ir daugybė patiekalų su kuskusu. Tiesa, reikia labai gerai paieškoti vietos, kur šie patiekalai būtų skanūs, nes turistinėse vietose jie būna brangūs ir tikrai ne itin geri. Marokiečiai naudoja daug kmynų, ciberžolių, kurie turi gana specifinį skonį. Žinoma, labai svarbu paragauti tikros marokietiškos mėtų arbatos, tik turėk omenyje, kad ji yra laaabai saldi.
  • Marokas yra musulmoniška šalis, todėl gerbk jų tradicijas ir nesivežk vos užpakalį dengiančių suknelių. Taip, temperatūra net rugsėjį pakyla iki 37 laipsnių, tačiau aš puikiai išsiverčiau su ilgomis lengvomis suknelėmis, plonomis kulotėmis ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Mėgstu sakyti, kad jei tau nepatinka britų turistai atvykstantys į Vilnių ir po stipraus vakarėlio apdergiantys tavo kiemą, įsivaizduok, kad lygiai taip pat jaučiasi marokietė einanti su savo vyru ir suprantanti, kad jis iš paskutiniųjų bando nekreipti dėmesio į tavo ilgas plikas kojas ar pro iškirptę krentančią krūtinę.

Na, ir geriausias patarimas, kurį galiu duoti – pasiklysk. Galbūt tai skamba baisiai, tačiau tik taip pamatysi tai, apie ką nerašoma jokiose turistinėse knygose. Tik taip patirsi didžiausius nuotykius ir galėsi savo atostogas vadinti vienomis geriausių gyvenime. Taip jas vadinu ir aš. 🙂

Linkėjimai, x

Nuotraukos : mano ir Fabian

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *