Prieš keletą savaičių su blogerėmis Aiste ir Aliona nusprendžiau sudalyvauti smagioje ir naujoje patirtyje – prekybos centro „Ozas“ stilistės Marijos konsultacijoje, kurioje ne tik šnekėjome apie skirtingus figūrų tipus ir jiems tinkančius drabužių derinius, bet ir išbandėme tokius drabužius, kurių, matyt, nei viena iš mūsų anksčiau nebūtume pasirinkusios.

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad šį sezoną parduotuvių lentynose, ant podiumo ir visame mados pasaulyje karaliauja raudona spalva ir visi jos atspalviai. Jei jau kurį laiką seki mano blogą ir instagramą, matyt supratai, kad mano spintoje ji tikrai nekaraliauja, nes turiu viso labo du ar tris raudonos spalvos drabužius. Tačiau renginio metu buvau taip toli išstumta iš savo komforto zonos spalvų atžvilgiu, kad pasižiūrėjusi į save kitokiame amplua net užsinorėjau raudonų džinsų ir kitų spalvotų detalių!:) Gal kiek juokinga, bet po renginio įsigijau ir dvejus aukštakulnius aulinius batus, kurių vieni – lakuotos odos, tokios, kaip raudoni batai nuotraukose. Čia matyt todėl, kad kartais užplaukia tas noras atrodyti ne tik patogiai, bet ir gražiai bei moteriškai, hehe.:)

Stilistė Marija, šnekėdama apie figūrų tipus paminėjo, kad priklausau lieknam figūros tipui ir galiu nešioti bet ką (yay me!). Nors galėčiau nešioti aptemptus drabužius, tačiau labai mėgstu oversized tipo drabužius. O Marija, lyg skaitydama mano mintis, kaip specialiai man parinko aptempto tipo suknelę ir dar raudoną! Praktiškai niekada nenešioju tokių drabužių, bet gal tikrai vertėtų? Daugiau mūsų įspūdžių video ir nuotraukų rasi „Ozo“ bloge nuorodoje. 🙂

Ar jau spėjai įsigyti ką nors raudono šiam rudens-žiemos sezonui?

Linkėjimai, x

Labas! Pagaliau, praėjus kone mėnesiui kai grįžau iš Maroko, prisiruošiau prisėsti ir parašyti ilgesnį įrašą apie kelionę su daug daug nuotraukų. 🙂

Turbūt žinai tą jausmą, kai labai labai nori aplankyti tam tikrą šalį, ir, rodos, galvoji apie ją dieną naktį, skaitai knygas, žiūrinėji nuotraukas, kol vieną dieną supranti – viskas, perku bilietus! Taip man atsitiko su spalvinguoju Maroku, į kurį norėjau nukeliauti nuo tada, kai prieš 7 metus dovanų gavau mėlyną kalendorių, kurio puslapiuose puikavosi žavusis Šefšaueno miestelis. Planavome į Maroką keliauti kartu su drauge, tačiau išsigandę artimi bičiuliai pasakė – vienos jūs tikrai nevažiuosit, susiraskit vaikinų, kurie vyktų kartu. Mėgstu sakyti, kad geriausi dalykai gyvenime nutinka netikėtai, tad atsitiktinumo dėka prie kelionės prisijungė trys vyrai, o kiek pasidėliojus maršrutą, po kelių savaičių elektroniniuose paštuose tupėjo skrydžių bilietai maršrutu Vilnius – Milanas – Marakešas – Fesas – Londonas – Vilnius. Kodėl skiriasi miestas į kurį atskridome ir iš kurio išskridom? Ogi todėl, kad kelionės metu nuvažiavom apie 1300 kilometrų! Bet apie viską nuo pradžių. 🙂

Pažinties su Maroku pradžiai pasirinkom turistų mėgiamą Marakešą, apie kurį teko girdėti pačių įvairiausių nuomonių. Neslėpsiu, dauguma jų tikrai nebuvo pozityvios, nes daugelis kaip užsukti kartojo, kad mus apiplėš, apgaus, nuvils ir taip toliau. Nežinau, ar mums pasisekė, ar mes kiek mažiau tikėjomės ir į viską žiūrėjom paprasčiau, tačiau nieko panašaus neatsitiko, o Marakešas man tikrai patiko. Taip, ten yra milijonai žmonių ir turistų. Taip, motorolerių, zujančių siauriausiose miesto gatvėse išmetamųjų dujų kvapas yra toks, kad darosi bloga. Taip, pagrindinėje miesto aikštėje esantys „gyvačių kerėtojai“ bandys tau ant kaklo uždėti tikrą gyvatę, o jiems pasisekus – pareikalaus nemažai pinigų už jos nuėmimą. Tačiau be visų šių dalykų Marakešas nebūtų toks žavus. Kur tik besisuktum, tave lydi spalvos, kvapai, kontrastai, šypsenos, skurdas ir prabanga. Marakeše praleidom dvi naktis ir išbandėm praktiškai viską, ką vėliau bandėm ir kituose miestuose: gyvenimą nerealiam spalvotam riade su terasa ant stogo, gatvės maistą, kuris yra toks skanus, kad net pamiršti kokiomis antisanitarinėmis sąlygomis jis yra gaminamas, derybas turguje, šviežiai spaustas apelsinų sultis už 0,40 europietiškų centų (40 DH) ir net važiavimą taksi iki kito miesto. Turistinės vietos, kurias tikrai verta aplankyti – Jardin Majorelle arba Yves Saint Laurent sodas, Ben Youssef Madrasa ir pagrindinė Marakešo aikštė Jemaa el–Fnaa (ypatingai vakare). O daugiau – pasiklysk, vaikščiok bet kur, užsuk į netikėčiausias vietas, nes jose rasi tai, ko nepamatysi niekur kitur.

Prieš tai paminėtas taksi tikrai nebuvo atsitiktinumas, nes visą Maroką praktiškai pervažiavome taksi. Taip, tikrai galima važiuoti autobusu ir mokėti mažiau, tačiau tik atvykę supratom, kad suplanavom pamatyti daug daugiau nei fiziškai įmanoma. Todėl norėdami pamatyti kiek galima daugiau, rinkomės transportą, kuris vietoj 8 valandų kaip autobusas, važiuoja kokias 3. Neapsirik, taksi Maroke kainuoja tikrai ne tiek, kiek Lietuvoje. Už 200 km kelionę galima sumokėti 50 eurų, kas padalinus iš 5 atrodo pigiau grybo. Žinoma, visada reikia derėtis iki neįmanomo.

Antra mūsų stotelė buvo visų baisiausiai išgirta Esavera (Essaouira). Kodėl sakau visų išgirta? Nes daugybė skirtingų žmonių man postringavo kaip čia faina, koks geras vaibas, vandenynas, kaitavimas, atsipalaidavę žmonės ir visa kita. Neneigsiu, miestas tikrai gražus, tačiau vykome čia ne buriuoti, todėl 2 mieste praleistų dienų mums pasirodė kiek per daug. Tačiau apsigyvenome nenusakomo grožio riade, su nerealia terasa ir skaniais pusryčiais, todėl tai viską atpirko su kaupu. Būdami Esaveroje keliavome į kupranugarių žygį, važinėjomės keturračiais per dykumas ir klaidžiojom siauromis medinos gatvėmis, kurias iš kelių pusių skalauja Atlanto vandenynas. Tad jei ketini plaukioti banglente ar kaituoti – tau tikrai čia patiks. Bet jei nori pamatyti kuo daugiau ir keliauti į kitą miestą, 1 dienos čia pilnai užtenka.

Esavera buvo paskutinė stotelė, iki kurios buvom susiplanavę maršrutą. Žinojom, kad mūsų galutinis tikslas yra Fesas, todėl įvertinę, kad mūsų laukia labai tolima kelionė, nusprendėm naktį praleisti Kasablankoje. Buvau girdėjusi, kad tiek Kasablanka, tiek Rabatas yra didžiuliai pramoniniai miestai, kuriuose jokių marokietiškų stebuklų aprašytų Tahir Shah knygoje „Kalifo rūmai“, čia tikrai nerasiu. Pasakysiu labai paprastai ir atvirai – Kasablanka yra vienas baisiausių mano iki šiol aplankytų miestų. Ne todėl, kad jis visas būtų negražus, bet todėl kad tokių kontrastų nesu mačiusi niekur pasaulyje. Vienintelis dalykas, kurį išties verta pamatyti Kasablankoje, yra nuostabaus grožio Hassan II mečetė, prie kurios stovėdamas jautiesi tarsi būtum pakliuvęs į kitą pasaulį. Nuostabi architektūra, ramybė ir ją apgaubiantis ryškus saulėlydis buvo gražiausi Kasablankoje matyti dalykai. Visa likusi Kasablanka yra triukšminga, purvina, vietose skurdi, vietose – itin prabangi. Žmonės čia nedraugiški ir nemalonūs, purvas ir smarvė pasiveja tave iš už kiekvieno kampo, o grįžus į viešbutį norisi kitą rytą mauti kuo toliau. Taip mes ir padarėme. Pati sau pasakiau, kad niekada gyvenime negrįžčiau į Kasablanką, bet rekomenduočiau ją aplankyti kiekvienam keliaujančiam. Dėl bendro suvokimo, kad pasaulyje būna IR TAIP.

Kitą rytą sėdome į gana modernų ir tvarkingą traukinį ir patraukėme iki Meknes miestelio, įsikūrusio už 50 km nuo Feso. Jame atsidūrėme visai netyčia, kai airbnb būstą užsibookinom ne tame mieste kur norėjom. Tačiau galų gale viskas išėjo į gera, nes iš jo buvo daug patogiau nuvažiuoti iki išsvajotojo Šefšaueno. Net nemoku papasakoti, koks nuostabus yra šis miestelis! Taip, į jį patekti tikrai nėra lengva, nes 200 kilometrų reikia 3,5 valandos važiuoti vingiuotais keliukais. Tačiau vaizdas atperka bet kokius vargus. Taip, jis iš tiesų visas mėlynas. Gatvės, namai, parduotuvės, fontanai, laiptai, kiemai – viskas! Bevaikštant siauromis gatvėmis jautiesi tarsi būtum atsidūręs kažkokioje pasakoje… 🙂 Net ir žmonės čia labai malonūs ir draugiški, vaikai gražūs ir neįkyrūs, pardavėjai malonūs, maistas kavinėse labai skanus ir nebrangus. Tiesa, turistų čia tikrai labai daug, bet tikrai nesijausi taip, kaip Marakeše. Miestelis gana europietiškas, jaukus ir ramus. Ech, sekundę net pagalvojau, kad norėčiau kurį laiką čia pagyventi. 🙂 Tad jei dvejoji, ar verta keliauti į Šefšaueną, pasakysiu, kad jei jo tavo planuose nėra, būtinai turi atsirasti. Be abejonės, tai labiausiai man Maroke patikusi vieta!

Paskutinė mūsų stotelė buvo senasis Feso miestas. Keli žmonės man sakė – pasinaudokit vietinio gido paslaugomis, nes miestas labai klaidus. Netikėjau jais tol, kol pačią pirmą minutę sukdama ratus vienodomis gatvėmis nepasiklydau. Miesto medinoje yra kone 10 000 gatvelių, o dauguma jų – akligatviai. Ieškodami išėjimo iš medinos visai netyčia susipažinome su vietiniu gidu, kuris kitą dieną mus pavedžiojo po miestą ir parodė įdomiausias vietas. Tiesa, jis, kaip ir kiti gidai daugelyje šalių, mus vedžiojo po tokias vietas, kur mums ką nors nusipirkus gautų tam tikrą procentą, tačiau reikia suprasti, kad nieko pirkti tu neprivalai. O pačios vietos buvo gana įdomios ir tokios, kurias surasti pačiam būtų sunku. Viena įspūdingiausių vietų – valstybės įrengtos kilimų audimo dirbtuvės, kur merginos viską audžia rankomis. Tik pamatęs užkulisius supranti, kodėl tie kilimai yra žvėriškai brangūs. Kitas dalykas, kurį verta žinoti apie Fesą – visi suvenyrai čia daug pigesni nei, pavyzdžiui, Marakeše. Kadangi tai buvo mūsų paskutinė stotelė, pusdienį skyrėm būtent suvenyrų ir lauktuvių pirkimui.

Vienintelis dalykas, kurio nepavyko pažymėti varnele, buvo kelionė į dykumą. Metų metus svajojau apie nakvynę po žvaigždėmis ir saulės pasitikimą Saharoje, tačiau tam pritrūko papildomų dviejų dienų. Na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – po truputį žiūrinėjam, kada galėtume grįžti atgal!

Ką dar vertėtų žinoti prieš kelionę į Maroką?

  • Maroko dirhamas (DH) yra uždara valiuta. Tai reiškia, kad jos negausi niekur kitur, tik Maroke. Pinigus rekomenduoju keisti ne oro uoste, o miestuose esančiose keityklose. Kursas tikrai geras.
  • Derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis. Žinoma, ten, kur meniu turi fiksuotas kainas, to nepadarysi, bet kas liečia taksi, turgų ir kitas paslaugas – derėkis iki numirimo. Turėk omenyje, kad 200 eur per mėnesį yra labai geras marokiečio atlyginimas, tad pasakytą kainą skelk bent jau per pusę.
  • Daugumoje miestų taksi veža ne daugiau 3 keleivių. Tad jei keliauji su didele grupe, rinkis 2 taksi automobilius arba vieną didelį, vadinamą grand taxi. Paprasti taksi automobiliai yra vadinami petit taxi.
  • Nakvynėms siūlau rinktis ne viešbučius, o marokietiškus riadus. Taip gyventi daug smagiau, įdomiau, o susipažinęs su savininkais, gali išgirsti daugybę įdomių istorijų bei gauti rekomendacijų. Kartais gali apsigyventi taip, kaip tau nepasiūlys nei vienas viešbutis. Pavyzdžiui Feso mieste dvi naktis praleidome rūmuose, kurie priklausė Maroko ministrui pirmininkui. 14 metų jis buvo pirmas žmogus po Karaliaus ir joks sprendimas nebuvo priimamas be jo sutikimo. Juk ne kiekvieną dieną taip pagyvensi, ar ne?:)
  • Iš esmės marokiečiai yra geri ir draugiški žmonės, tačiau nereikia jiems nusileisti. Jie gali prašyti pinigų už palydėjimą iki tau reikiamos vietos, už rekomendacijas, už bet kokią pagalbą ar tiesiog už nieką. Turi nekreipti dėmesio, nusisukti ir nueiti.
  • Siūlau išmėginti tiek kavines, tiek gatvės maistą. Tik reiktų turėti omenyje, kad vakarienė kavinėje kainuos panašiai kaip Vilniuje. Susimokėsi ne tik už gerą maistą, bet ir už aptarnavimą, bei jausmą, kad „va čia tai tikrai neapsinuodysi“. Tačiau nereikėtų bijoti vietinių užkandinių. Dažniausiai maistas ten būna paruošiamas su tokia didele meile, kad net pamiršti purvinas rankas ir ne itin švarius indus.
  • Maistas Maroke yra gana keistas ir vietomis – ne itin skanus. Važiuodama kažkodėl labai tikėjausi kažko panašaus į libanietišką virtuvę, tačiau jokių humusų, falafelių, taboule, fattoush salotų ar kafta sumuštinių čia neradau. Tradicinės Maroko salotos yra svogūnas ir pomidoras, patiekalai – tajine, troškiniai gaminami iš daržovių ir mėsos, harira sriuba (nereali!), ir daugybė patiekalų su kuskusu. Tiesa, reikia labai gerai paieškoti vietos, kur šie patiekalai būtų skanūs, nes turistinėse vietose jie būna brangūs ir tikrai ne itin geri. Marokiečiai naudoja daug kmynų, ciberžolių, kurie turi gana specifinį skonį. Žinoma, labai svarbu paragauti tikros marokietiškos mėtų arbatos, tik turėk omenyje, kad ji yra laaabai saldi.
  • Marokas yra musulmoniška šalis, todėl gerbk jų tradicijas ir nesivežk vos užpakalį dengiančių suknelių. Taip, temperatūra net rugsėjį pakyla iki 37 laipsnių, tačiau aš puikiai išsiverčiau su ilgomis lengvomis suknelėmis, plonomis kulotėmis ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Mėgstu sakyti, kad jei tau nepatinka britų turistai atvykstantys į Vilnių ir po stipraus vakarėlio apdergiantys tavo kiemą, įsivaizduok, kad lygiai taip pat jaučiasi marokietė einanti su savo vyru ir suprantanti, kad jis iš paskutiniųjų bando nekreipti dėmesio į tavo ilgas plikas kojas ar pro iškirptę krentančią krūtinę.

Na, ir geriausias patarimas, kurį galiu duoti – pasiklysk. Galbūt tai skamba baisiai, tačiau tik taip pamatysi tai, apie ką nerašoma jokiose turistinėse knygose. Tik taip patirsi didžiausius nuotykius ir galėsi savo atostogas vadinti vienomis geriausių gyvenime. Taip jas vadinu ir aš. 🙂

Linkėjimai, x

Nuotraukos : mano ir Fabian

Labas! Ir vėl darau nusikaltimą – skelbiu nuotraukas, kurios buvo fotografuotos ne vakar ar užvakar, bet prieš keletą savaičių. Tačiau lietuviškas ruduo yra toks nenuspėjamas, kad negali žinoti kada tau prireiks pūkinės striukės, o kada galėsi jaustis gerai su odiniu švarkeliu. Galų gale, juk kiekvieną detalę galima pakeisti kiek šiltesne ir pritaikyti esamam orui, ar ne? 🙂

Pradėjusi rašyti šį įrašą supratau, kad mano spintoje per pastaruosius metus atsirado nemažai kelnių, kurios nėra džinsai ir yra nešiojamos kasdien. Kažkodėl dauguma įsivaizduoja, kad tokio tipo kelnės yra skirtos darbui biure, o tos iš gražesnio audinio ar įmantresnio kirpimo – šventėms. Visai ne! Šias kvadračiukais puoštas platėjančias kelnes atradau Aprangos išparduotuvėje, kai reikėjo per 10 minučių sugalvoti outfitą netikėtai vakare išpuolusiam renginiui. Anksčiau tokio tipo kelnių nelabai nešiojau, todėl nenorėjau išleisti daugybės pinigų nežinodama, ar jos kabės mano spintoje, ar iškeliaus į kažkieno kito. Pamačiau, pasimatavau, patiko, sumokėjau tik 5 eurus (!!!) ir jau vakare visa laiminga žygiavau į renginį. Tą kartą sulaukiau labai daug komplimentų ir nuo tada pradėjau dairytis į įvairių spalvų ir kirpimo kelnes. Ir iš ties – įdomesnės klasikinio stiliaus kelnės labai lengvai paįvairina outfitus ir padaro juos ne tokiais kasdieniškais. O detalių, su kuriomis reikėtų jas derinti – visa galybė. Rinkis klasikinius marškinius, medvilninius marškinėlius trumpomis rankovėmis, puošnias šilkines palaidines, storus vilnonius megztinius ar net sportinius džemperius!

Ar savo kasdieniniuose outfituose derini klasikines kelnes?

Linkėjimai, x

Striukė : ZARA | Palaidinė : H&M | Kelnės : ZARA | Batai : Converse | Laikrodis : Cluse | Apyrankės : Pandora & Koty |  Žiedai : Pandora & Kamėja | iPhone case : Burga

Nuotraukos : Rūta

Kai vasaros pradžioje „Audimas“ mane pakvietė į savo show room’o atidarymą ir Kristi Andress kolekcijos pristatymą, renginio metu mano akį labiausiai patraukė ne vasariški plėvesuojantys drabužiai, o tamsi vyriška kolekcija. „O kas čia?“ – tą kartą paklausiau „Audimo“ pardavimų vadovės Renatos. „Nauja rudens kolekcija“ – atsakė ji. Kadangi labai mėgstu tą ne itin šaltą rudenį, kai dar nereikia kepurių ir pirštinių, bet jau gali sluoksniuoti drabužius, kolekcija mane labai sudomino. Ant drabužių kolekcijos etikečių puikavosi a.a. Egidijaus Sidaro vardas, kuris po savo kūrinių pristatymo per šių metų „Mados Infekciją“ nusilenkti į sceną jau nebeišėjo. Teko skaityti, kad nors kolekcija dienos šviesą išvydo jau po dizainerio mirties, jis spėjo iki galo suderinti visas detales ir net neabejoju, kad ji gavosi būtent tokia, kokios norėjo Egidijus.

Kolekcijos pavadinimas šneka pats už save. „Miesto pulsas“ kolekcija yra įkvėpta visko, kas sukasi mieste – lekiančių gatvės šviesų, asfalto, dulkių kvapo po lietaus ir duslaus miesto užesio. Joje dominuoja sodrūs rudeniniai atspalviai – šį sezoną karaliaujanti raudona, sportinius drabužius prabangiais paverčianti burgundiško vyno spalva, visuomet madinga tamsiai mėlyna ir smėlio spalvos. Nors kolekcija skirta vyrams, tačiau ji yra unisex ir pasirinkus mažesnį dydį ją laisvai gali nešioti ir moterys. Taip padariau ir aš.

Kai mano spintoje atsiduria tokie drabužiai, kartais net pasidžiaugiu, kad nesu ta itin moteriškai besirengianti moteris ir galiu į savo spintą įsileisti vyriškų siluetų. Taigi, mano spintoje atsidūrė spalvingos tamprės ir bomber tipo prailginta striukė, kurią drąsiai galėčiau pavadinti vienu mėgstamiausių šio rudens drabužių. Tamprės yra pagamintos iš itin kokybiškos tamprios medžiagos su elastanu, o ties liemeniu net yra raišteliai, kuriuos galima susiveržti jei manai, kad jos smuks sportuojant. Iš tiesų man šitos tamprės tokios gražios, kad kol kas neketinu jų trinti sporto salėje, o noriu priderinti prie ilgų džemperių ir masyvių rudeninių batų. Na, o striukė, nors ir nėra stora bei žieminė, tačiau yra iš natūralių pūkų. O tai +10-12 laipsnių temperatūrai tinka tobulai.

Net neabejoju, kad ir tu atrasi sau patinkantį kolekcijos drabužį, todėl ilgai nelauk – užsuk į „Audimas“ internetinį puslapį, arba keliauk į bet kurią parduotuvę!

Linkėjimai, x

Striukė : Audimas | Tamprės : Audimas | Marškiniai : Marks & Spencer | Batai : Reebok Club C

Nuotraukos : Dovilė Zubytė

http://www.dovilezubyte.com/

Šią savaitę jaučiuosi taip, tarytum jau tuoj tuoj ateis Kalėdos. Nors oras kartais tikrai labiau primena žiemą nei auksinį rudenį, tačiau taip jaučiuosi ne dėl meteorologinių reiškinių, o dėl mažytės spalvingos ir kvapnios dėžutės apie kurią tuoj papasakosiu plačiau. 🙂

Visai neseniai tinklaraštyje pasakojau apie Ievos Mackevičienės ir L’occitane bendrai sukurtą grožio dėžutę, kurioje nugulė mėgstamiausi Ievos produktai. Šį kartą panašią dėžutę pristato ne pramogų pasaulio žvaigždė, o mes – tinklaraštininkės! Kaip jau rašiau ir savo socialiniuose tinkluose, pasirodo, jog nuo bendradarbiavimo su įvairiais prekės ženklais, iki tavo vardo ant prancūzų kompanijos grožio dėžutės – tik vienas žingsnis! 🙂

Rudeniškoje grožio dėžutėje nugulė penki kultiniai L’occitane produktai: taukmedžio prausimosi aliejus veidui, taukmedžių veido tonikas, drėkinamasis taukmedžių veido kremas, migdolų dušo aliejus, taukmedžių sviesto rankų kremas. Šiuos visus produktus tiesiog privaloma turėti už lango vėstant orams, kad oda būtų apsaugota, pamaitinta, švelni ir stangri.

Mano asmeninis favoritas – migdolų dušo aliejus, kurio kvapas verčia iš koto. Iš dušo išeisi visa kvepianti! Taip pat man labai patinka ir taukmedžių rankų kremas, kuris jau yra tapęs bene žymiausiu L’occitane produktu. Tačiau tikrai ne be pagrindo – maloni kremo tekstūra leidžia jam greitai įsigerti į odą ir nepalieka riebumo jausmo. Rankos yra drėkinamos ilgą laiką, tad kremas puikiai tinkamas šaltajam sezonui, kuomet rankoms kaip niekada reikia papildomo drėkinimo. Mano nauji kosmetinės draugai – taukmedžių prausimosi aliejus ir tonikas. Prausiklis, nors ir aliejinis, visiškai nepalieka riebumo jausmo, o tonikas labai maloniai atgaivina odą. Na ir mažytis, į kiekvienos kosmetinę tilpsiantis pagalbininkas – taukmedžių veido kremas, kuris labai gerai pamaitins veido odą ir neleis šalčiui stipriai jos gnaibyti.

Smagiausia yra tai, kad visi produktai yra nedidelėse pakuotėse, todėl man, kaip gana dažnai keliaujančiai – tai labai svarbu. Tačiau tokiose mažose pakuotėse šie produktai yra neparduojami, todėl labai raginu apsilankyti L’occitane parduotuvėse arba tinklapyje ir išmėginti dėžutę, kurios kaina tik 15 eur!

P.S. Išduosiu paslaptį: tokią dėžutę labai greit galėsi laimėti, todėl būtinai sek mane instagrame ir facebook bei nepraleisk progos sudalyvauti artėjančiame konkurse!

Linkėjimai, x