Praėjo jau daugiau nei savaitė, kai sugrįžau į realybę. O tiksliau – baigėsi geriausios gyvenimo atostogos Madeiroje ir pamaniau, kad noriu apie jas papasakoti ir tau. Bet sugrįžkim į pradžią.

Dažnai su draugais pusiau juokais pasišnekėdavom, kad būtų smagu kažkur iškeliauti su didele kompanija, tačiau tai visuomet atrodė kaip misija neįmanoma. Visi užsivertę darbais ir savo veiklomis, vienas nori vartytis paplūdimy, kitas – kopti į kalnus ir leistis į žygius, o trečias ieško kultūros ir gero maisto. Galvojom, kad niekada nesurinksim tinkamos kompanijos. Draugė Ema net parengė kelionės pasiūlymą su konkrečiomis kelionės datomis, skrydžių bilietais, Airbnb vilų pasiūlymais ir panašiai. Tačiau, kad kelionė tikrai įvyks, supratau tik tada, kai pirmieji draugai nusipirko bilietus. Velniai nematė, pagalvojau – varau ir aš! Taip prasidėjo gana ilgas kelionės planavimas. Atrodytų, užtenka kreiptis į kelionių organizatorių ir ramu. Bet man, dirbančiai kelionių agentūroje ir žinančiai, kad galima kitaip, bei mano draugams toks planas netiko. Norėjom pigiau, įdomiau, smagiau. Meluočiau sakydama, kad 5 skrydžiai (3 į priekį ir 2 atgal) buvo daug smagiau nei tiesioginis iš Varšuvos, bet visa kita tikrai buvo ir daug pigiau, ir įdomiau, ir, tikrai smagiau.

Mūsų kelionė prasidėjo 3 valandą ryto, kai visi neišsimiegoję sėdom į autobusą vežantį į Kauno oro uostą. Iš ten keliavome į Lutoną, toliau – į Lisaboną, o iš jos – į Madeiros sostinę Funšalį. Pasiekus kelionės tikslą sekundei atsikvėpėme, sėdome į iš anksto išnuomotus automobilius ir supratome, kad atsipūsti dar ne metas. Vėlai vakare važiuoti į statų kalną vinguriuojančiais serpantinais su ne itin gerai traukiančia mašina ir grybaujančia navigacija – va čia tai smagumas. Šiaip ne taip radę savo vilą susitikome su jos šeimininku, išklausėme pasakojimų apie tai ką verta pamatyti ir kur geriau neiti ir griuvome į lovas. Kai ryte nubudus mus pasitiko saulė, šiluma, čiulbantys paukščiai ir nerealus vaizdas pro langus – nuovargis ėmė ir išgaravo.

Per Airbnb išsinuomavome nerealią vilą, kuri žmogui už 9 naktis tekainavo 100 eurų. Atrodytų normalu, tačiau nepamirškim įvertinti baseino kieme, milžiniškos virtuvės ir svetainės, kurioje rengėme rytines salsos pamokas, 4 miegamųjų su atskirais vonios kambariais, lauko terasos su kepsnine ir malonių šeimininkų, kurie prireikus ne tik boilerį sutvarkė, bet ir pagamino mums tokią vakarienę, kokią ruošia tik per Kalėdas. Visą savaitę gyvenom kaip šeima – kiekvieną rytą vis kiti žmonės ruošdavo pusryčius, keliaudavom į kalnus, vaikščiodavom po miestus, grįžę kartu ruošdavom vakarienę, skalbdavomės ir tvarkydavomės, žaisdavom kortomis ir ištuštinom nemažai Madeiros vyno butelių (labai rekomenduoju paragauti). Labai pravertė ir nuomotos mašinos. Visų pirma dėl to, kad gyvenome toliau nuo miesto ir lankytinus objektus pasiekti būtų buvę neįmanoma. Antra, automobilis suteikia laisvę važiuoti kur nori, sustoti kada nori bei prisikrauti maisto visai dienai. Na, o gyvenimas viloje sutaupo labai daug pinigų maisto atžvilgiu. Maistą visuomet gaminomės, todėl beveik nesilankėme kavinėse. O valgydavom tikrai ne vien kiaušinius, o jūros gėrybių sriubą, keptą žuvį, šašlykus, tartarus ir kitus gardumynus. Tad jei žadi keliauti su draugais, nebijok ilgų skrydžių, nuomokis vilą ir automobilį, gamink maistą namie ir svarbiausia – nepamiršk įsidiegti splitwise bei revolut apps’ų, kurie sudėtingą finansinį gyvenimą čekių ir atsiskaičiavimų krūvoje paverčia tikra pasaka.

Jei planuoji atostogas ir nori gulėti paplūdimyje, Madeira tikrai ne tau. Čia verta važiuoti jei tau patinka gamta (tokios gražios dar neteko regėti), kalnai, hike‘inimas, skanus maistas ir vynas bei nevaldomas vandenynas. Taip, paplūdimių saloje yra, bet vos keletas jų yra tinkami saugioms maudynėms. Visur kitur salos krantus ir akmenuotus paplūdimius talžo piktos bangos. Ką verta pamatyti, padaryti ir ko paragauti Madeiroje?

Jei nebijai 8 km trasos kalnais be galimybės pasislėpti šešėlyje, bet žadančios nepakartojamus vaizdus, leiskis į žygį ryčiausiame salos taške Ponta de Sao Lourenco. Leistis į žygį rekomenduoju apie 8 valandą ryto – tuomet ir žmonių bus mažiau, ir saulė ne taip kaitins grįžtant atgal. Jei mėgsti kalnus, privalai pasivaikščioti levadomis. Levados – tai kalnuose nusidriekę drėkinimo sistemos kanalai, šalia kurių įrengti pasivaikščiojimo takai. Jais einant atsiveria nerealūs vaizdai, po kojomis srūva kriokliai, palei taką raizgosi vešli augmenija, o stačiuose šlaituose pilna tamsių olų, kuriomis reikės praeiti norint pasiekti kelionės tikslą. Kalnų mylėtojai matyt norės kopti ir į aukščiausią salos viršukalnę Pico Ruivo ar į Pico Arieiro, tačiau labai rekomenduoju prieš tai pasidomėti orų prognozėmis ir kopti tik esant labai geram orui. Patys bandėm nuvažiuoti iki Pico Arieiro, bet kelionė per lietų ir rūką su labai blogu matomumu labiau priminė kraupią Twin Peaks’o sceną nei malonų kilimą į viršukalnę.

Jei kelionės metu išpuls tokia diena, kai nesinorės kopinėti kalnais, verta leistis į kelionę automobiliu po šiaurinę salos dalį. Čia gamta daug žalesnė, mažiau turistų. Verta užsukti į Sao Vicente miestelį, užsuktį į Seixal, kur yra juodo smėlio paplūdimys, nuvažiuoti iki Porto Moniz, kuriame yra žymieji lavos baseinai (pats miestelis nėra toks įspūdingas) bei nukeliauti iki Achadas da Cruz gyvenvietėje esančio įspūdingo funikulieriaus, kuriuo galima nusileisti į kaimelį prie vandenyno.

Jei norisi greitesnio gyvenimo tempo, būtina nuvažiuoti į salos sostinę Funšalį, kur visuomet pilna turistų. Čia yra žymioji Ronaldo (kuris gimęs Madeiroje) skulptūra ir muziejus, kurie, deja, nuotraukose atrodo daug įspūdingiau. Žymi ir Rua de Santa Maria gatvė, kurios visos durys yra papuoštos spalvingais piešiniais. Verta apsilankyti Mercado dos Lavradores vaisių ir daržovių turguje, kuriame galima ragauti viską, tačiau neverta nieko pirkti, nes kainos yra didesnės 3-4 kartus. Žymus ir Funšalio keltuvas, keliantis į botanikos sodą, tačiau kelionė keltuvu pirmyn ir atgal bei apsilankymas sode asmeniui kainuoja apie 30 eurų, todėl šią pramogą iškeitėm į kur kas smagesnę – delfinų ir banginių stebėjimą bei pasiplaukiojimą jachta palei Funšalio krantus. Dideliu laivu plaukiojama apie tris valandas, per kurias galima pamatyti būriais plaukiojančius delfinus, o, jei pasiseks – ir banginius. Tačiau jei į kelionę laivu leisiesi su kompanija, delfinai tikrai nebus smagiausia kelionės dalis.

Nors prieš kelionę susidėliojom preliminarų kelionės planą, tikslaus jo darytis tikrai neverta. Atrodo planuoji pamatyti daug daugiau, tada pamatai puikų paplūdimį ir praleidi jame pusę dienos. Taip pat, nevertėtų pasimauti ant eilinių turistinių objektų, tokių kaip Cabo Girao. Taip, nuo ten atsiveria puikus vaizdas, tačiau aikštelė stiklinėmis grindimis visada pilna turistų, o atsiveriantis vaizdas toks pats, kaip ir nuo kitų viršukalnių. Važinėk aplink, sustok apžvalgos aikštelėse, kopk į kalnus, pabūk prie vandenyno ir būtinai paragauk vietinio vyno – nesinorės jokio kito!

Linkėjimai, x

Net neabejoju, kad esu ne vienintelė, kuri kalendoriuje pamačiusi stebuklingą žodį „kovas“, iš karto nori nusimesti storą paltą ir nusispirti sunkius batus. Deja, lietuviškų orų dėka niekas taip greitai nevyksta ir dar kokį mėnesį tenka gyventi pliurzių pasaulyje. Tačiau žiemą fotografuotis lauke nelabai mėgstu, o naujų nuotraukų sau ir tinklaraščiui visuomet noriu, todėl suradau išeitį – fotosesija džiunglėse! Ne, į šiltus kraštus nekeliavau, bet 25 laipsnių šilumą, kai tuo tarpu lauke siautė pūga, radau beveik Vilniaus centre.

Retai kada tamprės tampa outfito vinimi, tačiau visai neseniai mano spintoje patogiai įsitaisiusioms Reebok Cardio Spike tamprėms – tai vieni juokai. Nors užsisakinėjau jas treniruotėms, tačiau tik išpakavusi supratau, kad su jomis varytis ant tatamio Muay Thai treniruotėse būtų gaila. Todėl pradėjau galvoti apie sukneles ir tunikas, kurios tiktų prie tamprių šiltomis pavasario ir vasaros dienomis. Na, o sugrįžus pavasariui tampu tikrąja savimi – užkietėjusia sportinių batelių nešiotoja. Kad ir kaip gražu pažiūrėti į moteris meistriškai šokinėjančias akmenimis grįstomis senamiesčio gatvėmis su dangaus aukščio aukštakulniais, tačiau visuomet sau sakau, kad mano gyvenimo tempas tam tiesiog per daug greitas. Bet ką gali žinoti, gal ir aš lėtą pavasario dieną išplauksiu į gatvę iškeitusi numylėtus sportbačius į stilingus aukštakulnius… O tu, ar jau pradedi planuoti savo pavasario outfitus?

Linkėjimai, x

shirt dress : vero moda | leggings : reebok | sneakers : reebok | rings : kamėja | watch : casio

Pictures : Dovilė Zubytė

http://www.dovilezubyte.com/

Paprastai, atėjus pavasariui bunda gamta ir norisi nusimesti sunkius žieminius batus bei paltus. Bet man sezono pasikeitimas reiškia ne tik geresnį orą, bet ir naują Vapiano specialiųjų patiekalų meniu! Nors nelaikau (ojėj, toli gražu) savęs maisto žinove, tačiau, kaip ir daugelis, mėgstu skanų ir gražiai patiektą maistą. O Vapiano degustacijose ne tik tenka paragauti naujų nerealių pariekalų, kuriuos dažnai rekomenduoju draugams, bet ir sugrįžti prie tikrųjų vakarienių – jaukių, šiltų, skanių ir praturtintų ne telefonų maigymu, bet smagiais pokalbiais. Nors tinklaraštyje apie maistą dažnai nerašau, tačiau, kaip ir pasakojau praėjusiame įraše apie Vapiano, dažnai dalinuosi naujais atradimais savo instagrame. O jų būna gana dažnai ir tikrai neblogų! Na, o kaip gi kitaip – valgyti aš mėgstu ir kaip pasakė Dovilė, beveik kiekvienos moters svajonė būtų ėsti ir nestorėti. Ir aš visiškai su ja sutinku!!!

Vapiano specialiųjų patiekalų meniu keičiasi kaip ir sezonai – kas du-tris mėnesius yra pristatomi nauji patiekalai arba naujos jų variacijos. Vakar mūsų lėkštėse vartėsi tikra spalvų, skonių ir kvapų fiesta – tokia netikėta ir stebinanti, kaip ir lietuviško pavasario orai. Vakarienės metu ragavome net 8 skirtingus patiekalus, kurie buvo savaip išsiskiriantys iš itališkos virtuvės konteksto.

Pirmasis patiekalas – gana skysta grybų sriuba. Skystumas, toli gražu, skonio negadina, tačiau užsisakinėdamas grybų sriubą, dažniausiai tikiesi tipinės trintos daržovių sriubos. Tačiau, nors skystesnė nei įprasta, ji nėra pretenzinga ir puikiai tinka tiek dienos pietums, tiek vakarienės pradžiai. Rytų salotos – nauja salotų variacija, kuriose saldžios datulės puikiai dera su humusu. Jį mėgstantiems – puikus šokis burnoje. Vištienos salotos – lengvas ir pavasariškas patiekalas, kuris pilnai tiktų sotiems pietums.

Makaronai su vištiena ir kariu – netikėtas indiško prieskonio atsiskleidimas lėkštėje. Žinau, kad yra nemažai žmonių, nemėgstančių kario, tačiau graikiškas jogurtas puikiai atlieka savo darbą sušvelnindamas prieskonį. Makaronai su krevetėmis – tradiciniai itališki makaronai pagardinti pomidorais ir baziliku. Atrodytų – klasikinis patiekalas ir dviračio antrą kartą čia neišrasi. Tačiau labai rekomenduoju juos pamėginti ilgos vakarienės metu – tikiu, kad grįši dar. Rizotas su citrinomis buvo tas patiekalas, kuris man sukėlė daugiausiai abejonių. Ryžiai – puikūs. Tačiau citrinos skonis toks stiprus, kad net suabejojau ar pavyktų įveikti visą patiekalą. Cezario pica – puiki ir netradicinė picos variacija. Atrodytų, ką čia naujo beprigalvosi picų pasaulyje. O Vapiano ėmė ir sugalvojo Cezario salotų interpretaciją picos pavidalu. Bavo! Na, o kad maža nepasirodytų, vakarienės pabaigoje ragavome šokoladinius putėsius su aitriosiomis paprikomis. Tik nereikia išsigąsti tų paprikų pavadinime – jos puikiai subalansavo skonį ir neleido deserto nustumti šalin dėl per didelio saldumo po pirmo kąsnio.

Net neabejoju, kad susidomėjai bent vienu patiekalu. Todėl linkiu nieko nelaukus bėgti į Vapiano ir ragauti visko iki nukritimo!

Linkėjimai, x

Vištienos salotos

Makaronai su vištiena ir kariu

Makaronai su krevetėmis

Cezario pica

Šokoladiniai putėsiai su aitriosiomis paprikomis